Kitų metų pradžioje turėtų būti paskelbti pirmieji konkursai plėtoti nekilnojamojo turto projektus vadinamuoju PPP – viešosios ir privačios partnerystės metodu. Rinkos žaidėjai jų nekantriai laukia, tačiau baiminasi, kad pagalius į ratus kaišios finansavimo kliūtys.

Ūkio ministerija inicijavo 6 bandomųjų projektų – nuo ligoninės iki aplinkkelio statybų – galimybių studijas. Jos turėtų būti parengtos iki metų pabaigos, o jau kitų pradžioje bus skelbiami ir projektų įgyvendinimo vadinamuoju PPP būdu (angl. public private partnership) pirmieji konkursai.
„Pasirinkus tradicinį modelį, pastatyti ir įrengti naują mokyklą prireikia iki 5 skirtingų viešųjų pirkimų ir sutarčių: projektavimo, finansavimo, rangos, prekių įsigijimo, eksploatavimo, tad vien procedūros užima kelerius metus. Pagal partnerystės modelį galima vienu konkursu ir viena jungtine sutartimi įsigyti visą kompleksą paslaugų – nuo projektavimo, finansavimo pritraukimo, projekto plėtros iki objekto eksploatavimo“, – dėsto Tadas Jagminas, ūkio ministro visuomeninis konsultantas investicijų skatinimo klausimais.
Projektų įgyvendinimo ir finansavimo schema turėtų būti gana paprasta: privatus subjektas savo ir skolintomis lėšomis atliktų darbus ir tęstų sukurto turto priežiūrą ir palaikymą sutarties laikotarpiu, tarkime, 25 metus, o valstybės ar savivaldybių institucijos mokėtų kasmetį paslaugos mokestį. Toks kasmetinis mokėjimas, kuris prilygsta veiklos nuomai, ilguoju laikotarpiu užtikrintų investuotojams finansinę grąžą.

Ilgalaikės investicijos

Robertas Dargis, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtotojų asociacijos prezidentas ir UAB „Eika“ vadovas, sako, kad šių, pirmųjų projektų laukia: „Norime, kad jie greičiau įvyktų vien dėl precedento, kad galėtume nueiti tą kelią nuo idėjos iki įgyvendinimo, išryškėtų pliusai ir minusai.“
Kita vertus, p. Dargis baiminasi, kad šiuos projektus sklandžiai įgyvendinti trukdys finansavimo sunkumai, mat tokių projektų sėkmė priklauso ne tik nuo vietos bankų pasiryžimo finansuoti, tik šie veikiausiai neskolins ilgam laikotarpiui, o nuo galimybių pritraukti užsienio institucinių investuotojų, kurie į tokio tipo projektus lėšų įdėtų ne vieniems metams.
Ponas Jagminas sako, kad finansavimo būdai dar styguojami, tačiau labiausiai ir gręžiamasi į ilgalaikį finansavimą galinčius užtikrinti institucinius investuotojus, mat dažniausiai tokia yra ir PPP projektų praktika kitose Europos šalyse.
„Valdžia mano, kad ji duos garantiją, pasakys, iš kur skolintis, susitars, kad skolintų, tačiau bet tokiu atveju riziką prisiima skolininkas – privatus verslininkas, o didelė rizika yra daug kainuoja ir tai brangina pačius projektus“, – kalba Juozas Zykus, UAB „Vilniaus rentinys“ generalinio direktoriaus pavaduotojas. Jis mini, kad pasaulyje viešosios ir privačios partnerystės būdų yra įvairių ir bene sėkmingiausi tie, kai pinigai investuotojui grįžta ne tik iš valstybės, bet ir iš paslaugos gavėjo. „Pavyzdžiui, pastatau tiltą, žmogus važiuoja, sumoka, o aš grąžinu bankui“, – galimybes svarsto jis. NT bendrovių vadovai pabrėžia, jog tam, kad PPP projektai įneštų šviežio oro gūsį į sustingusią NT rinką, jų turėtų būti pakankamai daug, o tada kyla klausimas, kiek tokių įsipareigojimų bus pajėgi prisiimti pati valstybė.

Ieva Dauguvietytė,
2009-12-08 „Verslo žinios“.