Zuokas ir Zykus - broliai dvyniai?

Dievinu žmones su fantazija. Jie man kaip paukščiai - išskleidžia sparnus ir sklando virš Lietuvos. O ten, apačioje, - ne tik Lietuva, bet ir mes. O tie mes, bent jau dauguma, - tokie nykūs nykūs. Su savo kasdienybėmis ir realybėmis. Vienas į kitą panašūs, vienas kitam nusibodę.

Todėl arti savęs visada laikau knygas, kuriose manęs laukia du didieji fantazuotojai: Ostapas Benderis ir baronas Miunhauzenas. Pabendravęs su jais, atgimstu. Į žmones, įvykius, reiškinius vėl imu žvelgti kitomis akimis, kitu kampu, iš kitos pusės. O gyvų žmonių su fantazija labai nedaug sutinku. Guodžiuosi bent tuo, kad man likimas lėmė gyventi Vilniuje visas Artūro Zuoko, sparnuotos fantazijos mero, kadencijas. Tai kas, kad per keliolika „meravimo“ metų jam pavyko realizuoti ne visas savo didžiąsias fantazijas, bet tomis, kurios pavyko, tikiu, didžiuosis dar ne viena vilniečių karta. Pavyzdžiui, „antraisiais dviračiais“ ir „vilniečio kortele“, kurią drauge su pensininko pažymėjimu nešioju prie širdies ir nešiosiu iki pensijos pabaigos.

Straipsnio tęsinį skaitykite

Sekite mus "Facebook"