Ekonominiai valstybių ir geografiniai miestų rodikliai

Kaina – vienas svarbiausių viešojo transporto efektyvumo komponentų. Šiais laikais, kai bet koks rodiklis nieko nereiškia be palyginimo, kyla klausimas: už viešąjį transportą mokame brangiau, ar pigiau nei panašių valstybių gyventojai. Straipsnių ciklas „Viešojo transporto kainos naujųjų Europos Sąjungos valstybių sostinėse“ turėtų padėti rasti teisingą atsakymą.


Apžvalginis ciklo straipsnis - Ekonominiai valstybių ir geografiniai miestų rodikliai

Šiuolaikiniai miestai yra tiesiog neįsivaizduojami be juose veikiančio viešojo transporto. Populiariausios visuomeninio transporto priemonės miestuose yra autobusai, tramvajai, troleibusai ir metro traukiniai. Už keleivių pervežimo paslaugas reguliariais maršrutais paprastai mokama perkant vienkartinį arba terminuotą daugkartinio ir ilgalaikio (savaitės, mėnesio, metų) galiojimo bilietą. Viešojo transporto efektyvumą nurodo daugybė veiksnių, tokių kaip: transporto priemonių kokybė, jų važiavimo dažnumas, tinkamas bei teisingas maršrutų parinkimas, naudojimosi paprastumas ir kitos. Šioje apžvalgoje dėmesį skiriame vienam iš esminių viešojo transporto efektyvumo rodiklių – kelionės kainai.

Aptarsime ir vertinsime Lietuvos bei dar 9 valstybių sostinių viešojo transporto kainas. Šios šalys – Bulgarija, Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija – prie Europos Sąjungos prisijungė kartu su Lietuva arba vėliau.

Atsakysime į klausimą, kaip kaina lemia viešojo transporto keleivių srautų pasiskirstymą Lietuvoje ir kitose panašaus ekonominio išsivystymo valstybėse. Ar tikrai mokame daug? O kad įvertintume objektyviai, remsimės viešojo transporto kompanijų, statistikos departamentų bei Europos Sąjungos statistinių duomenų rodikliais.

Tyrimas padalintas į keletą atskirų straipsnių. Juose nuodugniau išnagrinėsime tokius esminius viešojo transporto kainos elementus, kaip: vienkartinio ir terminuoto mėnesinio bilieto kaina, baudos už važiavimą be bilieto bei pervežtų keleivių kiekis nurodytuose miestuose. Juk norėdami tinkamai įvertinti kainą, turime aptarti ir pajamingumą lemiančius faktorius. Apžvelkime ekonominius ir geografinius tiriamų valstybių ir miestų duomenis.

Visos tyrime vertintos valstybės yra panašaus ekonominio išsivystymo. Bet yra ir skirtumų. Štai, kad ir pragyvenimo lygis, kurį vertinome matuodami gyventojų pajamas. Didžiausias minimalus atlyginimas tarp tiriamų valstybių yra Slovėnijoje, jis viršija likusių valstybių rodiklius daugiau nei dvigubai. Mažiausi atlyginimai yra naujausiose Europos Sąjungos narėse – Bulgarijoje ir Rumunijoje, kitose valstybėse minimalus darbo užmokestis yra apie 1000 litų. Jei neskaičiuotume Bulgarijos ir Rumunijos, Lietuvos gyventojai gauna mažiausias pajamas iš minėtų valstybių.

Duomenys palyginti pagal minimalaus (Eurostat) ir vidutinio (valstybių statistikos departamentų) darbo užmokesčio rodiklius.

Vertindami vidutinį atlyginimą, matome kone identišką situaciją: Slovėnija akivaizdžiai priekyje, o Bulgarija ir Rumunija vis dar atsilieka nuo likusių valstybių. Kitose šalyse rodiklis svyruoja nuo 2000 iki 3000 litų. Lietuvoje, deja, vidutinis atlygis taip pat mažiausias, neskaitant Bulgarijos ir Rumunijos.

Tuo tarpu lyginant skirtingus, negalima atsiriboti nuo geografinių jų rodiklių, kurie yra glaudžiai susiję su viešuoju transportu, ypatingai vertinant pervežamų keleivių skaičių. Taigi šiuo atveju svarbūs yra gyventojų skaičius bei jų tankumas.


Kas lemia viešojo transporto vystymąsi

Pusės tiriamų miestų gyventojų skaičius viršija milijoną. O labiausiai išsiplėtusiame mieste, Bukarešte, gyvena net septynis kartus daugiau žmonių, nei mažiausiame – Liublianoje. Daugiau gyventojų turinčiuose miestuose faktinis naudojimasis viešuoju transportu turėtų būti didesnis. Bet tyrimo eigoje mes dar tai išsiaiškinsime. Naudojimąsi viešuoju transportu skirtinguose miestuose palyginsime rodiklį apskaičiuodami vienam gyventojui.

Didesnio tankumo miestuose viešasis transportas dirba efektyviau. Taip yra todėl, kad didelis gyventojų tankumas savaime nurodo miesto populiacijos pasiskirstymą tolygiai, kas leidžia viešajam transportui pervežti didesnį keleivių kiekį visomis kryptimis. Mažesnio tankumo miestuose gyventojai yra „išsibarstę“, taigi dažnai tokiu atveju dalis miesto mikrorajonų yra nepasiekiami viešuoju transportu dėl ekonominių priežasčių (viešojo transporto kompanijoms nenaudinga organizuoti maršrutus į vietas, kur gyvena santykinai nedidelis kiekis gyventojų).

Akivaizdus lyderis pagal gyventojų tankumą tarp tiriamų miestų yra Rumunijos sostinė Bukareštas, lenkiantis antroje vietoje esančią Varšuvą daugiau nei dvigubai. Likusių miestų tankumas yra gana panašus, tačiau verta pažymėti, kad Vilnius, kartu su Bratislava ir Liubliana, patenka tarp miestų, kuriuose gyventojų tankumas nesiekia 2000 žmonių kvadratiniam kilometrui. Toks santykis nėra būdingas Europos miestams bei gerokai apsunkina viešojo transporto organizavimą juose.

Nepaisant kone kiekvienoje kategorijoje esančių aiškių lyderių, pagal daugumą kriterijų tyrimo objektai yra beveik lygiaverčiai ir bendrieji skirtumai nėra dideli. Bet net ir nedideli skirtumai gali būti reikšmingi pradėjus tirti konkretesnius su viešuoju transportu susijusius duomenis. Taigi, po šios ekonominių ir geografinių rodiklių apžvalgos, tarsi ir neturinčios tiesioginio ryšio su viešuoju transporto, pereisime prie tikrojo tyrimo, pradėdami vienkartinių bilietų minėtuose miestuose apžvalgą. Jos rezultatai ir analizė bus pateikiami kitame šio ciklo straipsnyje.

Aut. Paulius Kinderis,

Sekite mus "Facebook"