Ar žengs nauja Vilniaus valdžia žingsnį metropoliteno link?

Kaip ir po kiekvienų rinkimų tikimės, kad išrinkome tuos žmonės, kurie nori ir gali išspręsti vilniečiams ir miesto svečiams rūpimas problemas. Apklausos rodo, kad viena aktualiausių sostinės problemų – susisiekimas. Tačiau naujai išrinktas meras Remigijus Šimašius nėra mitinis Heraklis, kuriam pasisekė per naktį išmėžti nuo amžių įsistovėjusius Augėjo tvartus. Per vos vieną kadenciją net protingiausiai, sąžiningiausiai tarybai to padaryti, greičiausiai, nepavyks. Svarbiausia, kad mūsų išrinkti žmonės suvoktų problemą, pasiryžtų ją spręsti ir konkrečiai siekti užsibrėžto tikslo.

Priešrinkiminiuose debatuose R. Šimašius teigė, kad šioje kadencijoje bus svarbu pradėti metropoliteno planavimo darbus, kurie būtų stipri paspirtis metropolitenui atsirasti. Metro iš esmės pakeistų miesto susisiekimo sistemą: kelionės taptų greitesnės, saugesnės, pigesnės, patogesnės nei dabartinės kelionės autobusais, troleibusais ir lengvaisiais automobiliais.

Kaip rodo metro turinčių šalių patirtis, visuomenėje diskusijos dėl metropoliteno įprastai trunka nuo kelių iki keliasdešimties metų. Norėdami išnaudoti Europos Sąjungos paramą, vokiečiai ir ispanai sprendimą priėmė per 5-6-erius metus, lėtumu garsėjantys suomiai – per 27-erius. Lenkai dėl Varšuvos metro diskutavo nuo 1918-ųjų ir tik 1995 m. buvo pradėta eksploatuoti pirmoji linija.

Apie tai, kad Vilniuje reikalingas metro, imta svartyti 1976 m. Atkūrus nepriklausomybę, viešumoje diskusija atsinaujino 2003-aisiais. Vėliau įkurta piliečių asociacija „Metro sąjūdis“, šiuo metu vienijanti apie 10 tūkst. susisiekimo problemoms neabejingų vilniečių. Seime ir Vilniaus savivaldybėje ėmė burtis metro idėją palaikančių politikų grupės. 2014 m. Seime buvo priimtas Metropoliteno koncesijos įstatymas, tačiau prezidentūros specialistai jame aptiko netikslumų ir įstatymas buvo vetuotas. Atsižvelgus į prezidentūros pateiktas pastabas, parengtas Specialiojo metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projektas, kuris šiuo metu svarstomas Seime. Pagal šį teisės aktą, metro įgyvendinimui nebūtų naudojamos miesto ar šalies biudžetų lėšos, visą finansinę atsakomybę prisiimtų strateginis investuotojas.

Dėl prasto susisiekimo miestas kasmet patiria nuostolių, prilygstančių trims miesto biudžetams, todėl susisiekimo problema išliks aktuali tol, kol neįvyks esminiai pokyčiai. Šalies politikų siūlymai susisiekimo problemą išspręsti troleibusus pakeičiant tramvajais, dviračiais ar egzotiškomis gondolomis, neatlaikė kritikos ir šių idėjų buvo išsižadėta. Tokių eksperimentų rezultatas – apleistas ekologiškiausio transporto Vilniuje – troleibusų tinklas, kuriam žūtbūt reikalingos investicijos.

Idėjų sklaida visuomenėje turi savų dėsnių. Metropoliteno statybos idėja taip pat turės pereiti tris būtinus etapus. Pirmas – „tai nesąmonė“, antras – „verta pagalvoti“, trečias – „tai racionaliausias būdas spręsti problemą“. Sociologiniais tyrimais įrodyta, kad 2,5 proc. žmonių idėją suvokia iš karto, 13,5 proc. – greitai, 34 proc. – tik pasitikrinę kokios naudos jie iš to gaus, dar 34 proc. prisijungia prie nuovokesnių spaudžiami jų nuomonės, o likusiųjų 16 proc. nedomina jokios problemos.

Reikia tikėtis, kad naujoji sostinės taryba bus nuovoki, atsakinga, ryžtinga ir veiklą planuos ilgesniam nei ketverių metų laikotarpiui. Sprendimus, leisiančius į kitą kokybės lygį perkelti sostinės viešąjį transportą, reikia priimti jau dabar. Pirmas žingsnis mobilesnio Vilniaus link galėtų būti metro trasos Pilaitė–Centras įtraukimas į bendrąjį planą.

Sekite mus "Facebook"