Specialistų ir politikų balsas

Jo Ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus

Politikai teisę vadovauti []
visuomenei įgija piliečių pasitikėjimu, todėl nevalia ignoruoti visuomenėje užgimstančių idėjų – būtina ne tik jas išklausyti, bet ir pagal galimybes remti.

Ekonomistas
Gitanas Nausėda

Efektyvi susisiekimo []
infrastruktūra – svarbus ekonomikos faktorius. Kelionėje sugaištas laikas jokios vertės nesukuria. Kiekvienas papildomas kilometras, kiekviena sugaišta minutė – tai nuostoliai. VGTU mokslininkai suskaičiavo, kad automobilių spūstyse vilniečiai praranda milijardus, t. y. kelis kartus daugiau nei visas miesto biudžetas, skirtas miesto reikmėms tenkinti. Metropoliteno statyba ir jo veikla žymiai pagyvintų miesto ekonominį gyvenimą.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) pirmininkas
Robertas Dargis

Negalima kalbėti []
apie miesto darnią plėtrą, nevystant susisiekimo infrastruktūros. Metropolitenas iš esmės sprendžia susisiekimo problemą, skatina miesto plėtrą ir didina šalia jo esančio nekilnojamojo turto vertę.

VGTU rektorius
Alfonsas Daniūnas

Apsisprendimas statyti []
metropoliteną VGTU būtų tam tikras iššūkis. Mes privalėtume ir galėtume tam tikslui ruošti nacionalinius kadrus. Kaimyninių šalių sostinės tokio tipo statinių įrengimo patirtį įgijo keliais dešimtmečiais anksčiau, todėl mūsų studentai papildomos patirties galėtų įgyti pagal studentų mainų programas.

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) prezidentas
Valdemaras Razumas

Naujovių diegimas []
ūkinėje veikloje neapsieina be mokslininkų pagalbos. Realizuojant metropoliteno projektą, pasireikšti galėtų įvairių sričių Lietuvos mokslininkai.

Filosofas
Vytautas Rubavičius

Metro projektas sustiprina []
Vilniaus, kaip regioninio metropolio didmiesčio, įvaizdį ir kuria tokiam didmiesčiui bei jo žmonėms reikalingą aplinką. Jis pajėgus atlikti svarbią socialinę santalkos funkciją. Tai ne tik planas, bet ir Vilniaus miesto ateities vizija, kurios įgyvendinimas taps visų vilniečių reikalu.

Europos Parlamento narys
Zigmantas Balčytis

Iki 2050 metų []
miesteliuose turėtų nelikti naftos produktais varomo transporto. Šiam tikslui numatoma skirti ES finansinę paramą, tačiau ji bus skirta tik tiems miestams, kurių valdžia ir visuomenė bus priėmę sprendimus ir paruošę reikalingą dokumentaciją.

Eurokomisaras, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojas,
Vytenis Povilas Andriukaitis

Kaip socialdemokratas, []
metropoliteno idėjai pritariu dėl šios transporto rūšies populiarumo tarp įvairių socialinių grupių, o kaip medikas – dėl to, kad tai saugus, ekologiškas transportas, pasižymintis komfortiškomis laukimo ir važiavimo sąlygomis.

Seimo narys
Linas Balsys

Dirbdamas žurnalistu, []
domėjausi metropoliteno privalumais. Dabar, vadovaudamas Žaliųjų partijai, matau, kad metropolitenas žymiai pagerintų ekologinę Lietuvos sostinės padėtį, nes 80 proc. oro taršos ir triukšmo sudaro automobilių transportas. Metropolitenu paprastai naudojasi iki 50 proc. miesto gyventojų.

Lietuvos bankų asociacijos (LBA) prezidentas
Stasys Kropas

Tokio stambaus ir []
ilgalaikio projekto kaip metropolitenas įgyvendinimas suaktyvina ir bankų veiklą. Lietuvos bankai, žinoma, finansuos vietines statybines firmas, o stambias užsienio korporacijas finansuos stambūs Europos bankai, tokie, kaip Europos investicijų bankas. Šis bankas gali būti ir kaip investitorius.

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) garbės prezidentas
Adakras Šeštakauskas

LSA prezidiumas dar []
2008 metais deklaravo paramą metropoliteno idėjos realizavimui, nes tai žymiai pagyvintų šiuo tik pradedanti atsigauti statybos sektorių.

Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) pirmininkas
Algirdas Vapšys

Lietuvos statybos []
inžinierių sąjunga yra aktyvi metro idėjos rėmėja. Mes dar 2007 m. detaliai išnagrinėjome metropoliteno ir tramvajaus planus ir jų įdiegimo galimybes. Atskleidėme tuos nepatogumus, kuriuos tramvajus sukeltų kelių eismo dalyviams ir išryškinome metropoliteno sistemos privalumus prieš tramvajų.

Investuotojų forumo valdybos pirmininkas, LAWIN vadovaujantysis partneris,
Rolandas Valiūnas

Vilniaus metro, o ypač []
jo pirmoji atkarpa Pilaitė–Centras galėtų iš esmės pagyvinti investicinę aplinką šalyje. Lietuvos įmonės į strateginius investuotojus greičiausiai nepretenduotų, bet savo finansiniais resursais galėtų plėtoti pagalbinę metropoliteno infrastruktūrą: depą, parkingus, o taip pat prie metro stočių esančią socialinę infrastruktūrą.

„Verslo balsas“: Lietuva, „quo vadis?“ (audio, video)

Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.Bendradarbiaudami su „Alko radiju“ pristatome nauja laidų ciklo „Verslo balsas“ laidą.

Šios laidos tai pirmosios kregždės pranešančios, kad jau ne už kalnų ta diena, kuomet Alkas.lt portale pasigirs šiuo metu kuriamo „Alko radijo“ šaukiniai.

Ekonomikos ekspertai tvirtina, kad po 3–5 metų pasaulio laukia nauja krizė.

Lietuvai ji bus ganėtinai skaudi, nes maždaug tuo metu baigsis arba labai sumažės Europos Sąjungos (ES) parama. Lietuva iš šalies gavėjos turės tapti šalimi donore. Ar esame tam pasiruošę? Ar bent suprantame, kad tam turime ruoštis?

Pokalbio dalyviai asociacijos „Metro sąjūdis“ pirmininkas Juozas Zykus, Seimo nariai Kęstutis Masiulis ir Andrius Mazuronis bando išnarplioti šiuos klausimus.

Kęstutis Masiulis, Juozas Zykus, Andrius Mazuronis |Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

A.A.: Gerbiamas Juozai, pacituosiu keletą eilučių iš jūsų straipsnio: „Dabar mūsų laukia suplanuota krizė. Aiškus jos pradžios laikas ir dydis. Krizės pradžia – tai ES paramos pabaiga. Ji nutrūks po 3–5 metų. Užuot gavę, privalėsime patys duoti“. Ar tikrai galite pagrįsti savo teiginį, kad po 3-5 metų mūsų laukia suplanuota krizė?

J.Z.: Taip – nes Europos Sąjunga su Lietuva yra sutarus, kad kuomet vienam mūsų gyventojui tenkanti BVP dalis pasieks 75 proc. nuo ES vidurkio, parama sumažės, o tuo pačiu turės išaugti Lietuvos indelis į ES biudžetą. Dabartinė situacija tokia, kad mažėjant gyventojų skaičiui Lietuvoje BVP auga, todėl per ateinančius kelis metus BVP dalis tenkanti vienam gyventojui tikrai pasieks minėtą vidurkio dalį. Tuo tarpu likusioje Europoje – atvirkščiai: sparčiai daugėja imigrantų, ypač dabartinės pabėgėlių problemos kontekste, o BVP augimas nėra toks ryškus. Taip pat gali tekti remtis ir tas šalis, per kurias pabėgėliai patenka į Europos Sąjungą, pavyzdžiui, Turkiją.

A.A.: Bet jūs kalbate, kad mūsų laukia iššūkiai, tačiau iššūkiai nebūtinai tapatūs krizei.

J.Z.: Lietuva jau turi patirties su tokiais iššūkiais ir jų pasekmėmis, kuomet 2008 m. krizės akivaizdoje buvo imtasi žiaurių priemonių – mažinami atlyginimai, pensijos ir dar 25 mlrd. Lt. išauginta valstybės skola. Žinoma, su tuo iššūkiu mes susitvarkėme, tačiau kokia buvo to kaina ir ar verta tai patirti vėl, kai galime artėjantiems iššūkiams pasiruošti?

A.A.: Pone Kęstuti, visgi, kas mūsų laukia – krizė ar iššūkis? Jums tai atrodo skirtingi ar tapatūs dalykai?

K.M.: Pirmiausia, norėčiau pareikšti vieną pastabą – 2008 m. krizės akivaizdoje buvo būtina imtis veiksmų ir pasirinktos priemonės visgi padėjo valstybei atsistoti ant kojų. O grįžtant prie laidos temos, pagal ankščiau išsakytas mintis būtų galima daryti išvadą, kad didžiausioje krizėje yra Liuksemburgas ar Vokietija, kuriose vienam gyventojui tenkanti BVP dalys atitinkamai 300 ir 200 proc. nuo ES vidurkio. Abi šios valstybės yra tikros „donorės“ – daugiau įnešančios, negu gaunančios. Tačiau akivaizdu, kad minėtos šalys nėra nuolatinėje krizėje, o kaip tik yra labai svarbūs ES varikliai. Taigi ir Lietuvos atveju manau, kad augantis BVP reiškia, jog mūsų gebėjimas vytis ES lyderius tik didėja, o ne mažėja.

Kai pasieksime 75 proc. nuo ES BVP vidurkio vienam žmogui, o jau dabar pagal šį rodiklį esame visai greta ir turime laiko net susilyginti su visos ES vidurkiu, išlyginamosios paramos gali negauti tik kai kurie Lietuvos regionai. Lietuva turės kreiptis į ES bei nurodyti, kad tam tikri mūsų regionai nėra pasiekę minėto 75 proc. lygio. Tokiems regionams išlyginamoji parama bus teikiama ir toliau. Visa kita finansinė pagalba, t. y. finansiniai instrumentai, kurie egzistuoja ES ir jais naudojasi visos šalys narės, liks ir čia. Tokie projektai kaip „LitPol Link“ arba kita elektros jungtis su Švedija, jeigu tik bus pripažinti turintys europinę reikšmę, bus ir toliau finansuojami. Įvairūs kiti projektai, pavyzdžiui, mokslui, inovacijoms, jaunimui remti, bus ir toliau remiami – situacija nesikeis.

A.A.: Gerbiamas Andriau, ką tik išgirdome dvi nuomones – pasak J. Zykaus, ateis krizė, parama trūkinės, o K. Masiulio manymu, turime dar penkerius metus, per kuriuos daug ką galime nuveikti ir pasiruošti. O kas Jūsų manymu mūsų laukia?

A.M.: Manau, kad į situaciją reikia žiūrėti ramiai ir objektyviai. Šiandien situacija tokia, kad Lietuva į Europos sąjungos biudžetą per metus sumoka apie 370 mln. Eur, o gauna 2,1 mlrd. Eur – būtent tiek numatyta 2016-iesiems metams. Kitaip tariant, už vieną eurą, kurį įmokame į ES biudžetą, atgal gauname 5,4–5,5 euro, todėl akivaizdu, kad tokios finansinės injekcijos turi tam tikrą efektą. Kas atsitiks po 2020 m.? Nieko neatsitiks! Natūralu, kad europinė parama tikrai sumažės, nes visa ES vadovaujasi tuo principu, kad mažiau turinys gauna daugiau, o išaugus ekonomikai gauni šiek tiek mažiau. Todėl mes nuo vieno sumokėto euro galbūt 5,5 nebegausime, o gausime, sakykime, 2,5-4. Esu įsitikinęs, kad ir kitu paramos laikotarpiu gausime daugiau, nei įnešime ir liksime valstybe gavėja.

Mano nuomone, daug svarbiau yra tai, kaip efektyviai tos lėšos panaudojamos. Deja, bet šiuo atžvilgiu nematau jokios aiškios valstybės strategijos – ką mes norime pasiekti per tuos septynerius metus, per kuriuos gausime apie 14 mlrd. eurų. Turint omenyje, kad valstybės metinis biudžetas siekia apie 6 mlrd. eurų, tai yra labai reikšminga suma, todėl būtina aiški strategija, ką mes norime pasiekti, turėdami tokį milžinišką finansavimo šaltinį. Ar siekiame tapti IT lyderiais, ar inovacijų, ar startuolių ar dar kitais lyderiais Europoje ir kuria linkme judame? Dabar aš nematau aiškios valstybės strategijos, ką su tomis lėšomis galime nuveikti, kad atėjus dienai „X“, apie kurią kalba ponas Juozas, būtumėme tinkamai pasiruošę. Manau, kad čia yra didžiausia problema.

K.M.: Norėčiau paminėti, kad jau pasibaigė viena ES finansinė perspektyva ir dabar prasidės kita. Šiemet mes negauname jokios ES paramos ir krizė mūsų neištiko.

A.A.: Pone Juozai, tai galbūt jus Seimo nariai nuramino?

J.Z.: Matote, Seimo nariai viską planuoja kadencijomis, o verslas – dešimtmečiais ir tai, kad dabar negauname paramos, reiškia, kad dirbame iš savo turimų resursų, žinodami, kad paramą netrukus gausime. Aš pritariu A. Mazuronio pozicijai – ilgalaikės valstybės vystymosi strategijos nematyti, nes jos paprasčiausiai nėra ir didelė dalis gaunamų lėšų panaudojama labai neefektyviai. Lietuvoje yra arti tūkstančio viešųjų įstaigų, kurios gyvena iš ES paramos, darydamos taip vadinamus „minkštus“ projektus, t. y. geria arbatėlę, rengia įvairias konferencijas ir t. t. Aš netikiu K. Masiulio optimizmu, nes jau dabar daugelis senųjų ES valstybių bruzda, suvokia, kad „donoro“ statusas yra pernelyg didelė našta, girdimi pasiūlymai atsijungti nuo ES. Todėl manau, kad toks optimizmas gali mums labai brangiai kainuoti.

Krizės seka viena kitą net ir nepaisant ES paramos. Dėl jau minėtos 2008 m. krizės mano statybų verslo apimtys sumažėjo penkis kartus, buvau priverstas atleisti apie 60 proc. darbuotojų. Laimei, didžioji jų dalis buvo jauni specialistai ir nesunkiai įsitvirtino užsienio ir Lietuvos darbo rinkose. Tačiau ką veiks per 40 tūkst. darbuotojų, dirbančių iš ES lėšų išlaikomose viešosiose įstaigose, rengiančiose „minkštuosius“ projektus? Jie gali atsidurti beviltiškoje padėtyje.

A.A.: Gerbiamas Juozai, jeigu mes neturime europinių pinigų panaudojimo strategijos, tai galbūt sumažėjus jų kiekiui mes nenukentėsime? Sakykime, už šias lėšas statėme suolelius, puošėme aplinką, tačiau kokią grąžtai tai duos? Po dešimt metų kažkam tuos suolelius teks prižiūrėti.

J.Z.: Ekonomikoje viskas yra susiję. Gautos lėšos per metus multiplikuojasi kelis kartus, pasiekdamos apie penkias kišenes. Žmogus gavęs pinigus juos leidžia, o įmonės, iš kurių perkamos paslaugos ir prekės, moka valstybei mokesčius, darbuotojams atlyginimus, investuoja. Darbuotojai gautus pinigus leidžia, valstybei vėl mokami mokesčiai ir t. t. Per metus šis ciklas pasikartoja apie penkis kartus. Taigi tas 1 mlrd. eurų yra reikšminga suma, kurianti naudą visiems, todėl nereikėtų daryti išvadų, kad buvusi krizė yra paskutinė.

A.M.: Mano manymu situacija tikrai nebus tokia niūri, kokią ponas Zykus piešia. Aš puikiai suprantu tą sunkią situaciją, kurioje jūs ir kitos jūsų sektoriaus įmonės atsidūrė krizės metais. Apie tai tikrai rašys vadovėliuose. Europos Sąjungoje buvo vos kelios valstybės, kuriose ekonomika per metus smuko taip stipriai – apie 18 proc. Tai buvo beprecedentis atvejis ir tikiuosi, kad ateityje tokia situacija nebepasikartos.

Tokią ekonominę nelaimę galėtų iššaukti tik tam tikri vidiniai veiksmai, bet ne ES paramos netekimas, nes jos įtaka nėra tokia didelė. Jeigu įmokėtų ir gautų eurų santykis sumažėtų nuo 1 prie 5,5 ik 1 prie 3,5, tai BVP įtakos tai neturėtų arba ji būtų labai maža, matuojama dešimtosiomis procento dalimis, ir toli gražu neprilygtų 18 proc. nuopuoliui, išgyventam 2008 m.

A.A.: Profesoriau, o kaip manote jūs: jeigu lėšos panaudojamos neefektyviai, tai jų sumažėjimas mums neturėtų taip stipriai smogti?

K.M.: Aš nepritarčiau tai tezei, kad visos lėšos panaudojamos neefektyviai – neefektyviai panaudojama tik dalis jų ir tai būdinga ne tik ES paramai. Peržiūrėję savo šeimos biudžetą taip pat pamatytumėme, ką galima paskirstyti geriau.

A.M.: Gerbiamas Kęstuti, tačiau ar sutinkate, kad valstybė neturi vizijos, kur ji norėtų atsidurti, sakykime, 2020 m.?

K.M.: Be abejo, kad su šia teze sutinku, nepritariu tik minčiai, kad visos ES lėšos panaudojamos neefektyviai. Pats esu parengęs nemažai kritiškų tekstų apie, pavyzdžiui, daugiabučių renovavimą miesteliuose, kuriuose nebelieka gyventojų. Mažėjant gyventojų skaičiui gali atsitikti tokia situacija, kad turėsime gražius, bet tuščius namus. Kita vertus aš suvokiu, kad jeigu mes jau renovavome, tai antrą kartą to daryti nebereikės, žmonės gyvens gražesnėje aplinkoje, mokės mažesnius mokesčius. Tačiau galbūt geriau paramos pinigus išleisti kuriant darbo vietas tose vietose ir taip skatinti gyventojus pasilikti bei pritraukti naujų? Jeigu būtų naudingesnė, ugdanti ir valstybės augimą skatinanti strategija, nauda būtų didesnė.

Grįžtant prie temos, manau, kad ES paramos pokyčiai tikrai nesukels krizės ir situacija nebus tokia niūri, kokia bandoma pavaizduoti.

J.Z.: Gyvenimas rodo, kad viskas įvyksta blogiau, negu mano optimistai. Kuo pavojingas optimizmas? Didžiausias pavojus slypi tame, kad gyvenant iliuzijoje, jog viskas klostosi gerai, nėra stimulo ruoštis sunkumams. Jeigu pripažinsime, kad tam tikras pavojus yra, mes turėtumėme mąstyti, planuoti, ruoštis ir veikti, kad būtų dar geriau.

K.M.: Bet ar reikia pavojaus, kad mes planuotumėme? Juk mes visi šioje studijoje sutariame, kad reikia planuoti ir strateguoti. Ar tikrai tam reikalingas krizės botagas?

J.Z.: Galime pajuokauti – o kam mums strateguoti, jeigu vokiečiai išlaikys? Jei kalbėsime rimčiau, kaip jau ir minėjau, turime vadovautis ne kadencijomis, o dešimtmečiais, kad ateities kartoms būtų patogu čia gyventi. Mes turime turėti alternatyvą tam didžiajam laivui pavadinimu Europos Sąjunga, kuris po truputi virsta tai ant vieno, tai kito šono ir galbūt net ruošiasi paskęsti.

A.A.: Baigdami pokalbį, pamėginkime išsiaiškinti, ar galime ramiai strateguoti, ar vis dėlto jausdami pavojų turėtumėme tai daryti ne visai ramiai?

A.M.: Pritariu minčiai, kad tikrai neturėtumėme būti ramūs ir atsipalaiduoti. Turime matyti labai aiškią šalies perspektyvą. O perspektyva tokia, kad lėšų mažės ir mes turime auginti savo ekonomiką ant tokių sveikų pamatų, kurie galėtų būti atsvara europiniams šaltiniams. Tai yra realybė, kuriai mes turime ruoštis. Taip, kaip mes elgiamės su savo finansais šeimos ūkyje, lygiai taip pat turime elgtis ir su valstybės pinigais. Elgtis neatsakingai, neturėti strategijos ar nežinoti ko tu sieki yra mažų mažiausiai nedovanotina.

Kaip gerą pavyzdį galiu pateikti praeitos kadencijos vyriausybės siekį padaryti Lietuvą regiono mokslo, mokslinių tyrimų ir verslo sinergijos lydere. Šiam tikslui pasiekti buvo nuspręsta investuoti į penkis mokslo centrus. Šiandien šie projektai duoda teigiamus rezultatus. Valstybė turėjo aiškią strategiją, ko ji siekia šioje srityje per artimiausius septynerius metus. Tai buvo teigiamas požiūris, kurį, be abejo, galima kritikuoti, tačiau šiandien analogiškos vizijos aš nematau.

K.M.: Aš visiškai sutinku, kad strategija yra reikalinga. A. Kubiliaus vyriausybės metu ji buvo sukurta ir labai aiškiai vystoma, tačiau kaip vadybos teoretikas noriu pasakyti, kad ne iš krizių gimsta strategijos. Nuo krizių galima apsiginti rezervais, sukauptais ištekliais, o strategijos gimsta iš noro perspektyvos, iš siekio augti greičiau ir didesniais. Dabar, deja, valstybės motoras šiek tiek stoja. Kad tam tikros idėjos realizuotųsi reikia ir naujų idėjų.

A.A.: Pone Juozai, nežinau kiek jus nuramino šis pokalbis, bet iš esmės pašnekovai sutinka, kad reikia strateguoti, reikia naujų idėjų ir kad kažkas keisis, ką jūs ir norėjote pasakyti.

J.Z.: Mūsų prelegentai šia tema domisi, tačiau jie neatspindi viso valdžios sektoriaus pozicijos. Aš bendrauju tiek su valdžios atstovais, tiek su paprastais visuomenes nariais. Pirmieji teigia, kad viskas gerai, ramiai gyvenkit ir mes jus padarysim laimingais. Tačiau aš dar pamenu 1960-iuosius, kai man žadėjo, kad 1980 m. gyvensiu komunizme. Esu pergyvenęs ne vieną pasikeitimą ir krizę, todėl tiek į gyvenimą, tiek ir politikų pažadus žiūriu atsargiai ir kritiškai.

Visuomenės lyderiai dažniausiai kalba atvirkščiai, bet tuo pačiu ir tiksi, kad valdžia kažką padarys ir dėl mūsų. Mano nuomone, laidos dalyvių optimizmas šiek tiek perdėtas ir į aptartus reiškinius derėtų žvelgti kritiškiau. Jei šiuo atveju diskutuojame apie investicijas, jų pritraukimo strategijas, derėtų kalbėt ir apie išlaidas, jų mažinimo būdus.

A.A.: Apie tai pakalbėsime kitose savo laidose. Perdėtas optimizmas – gal kažkada šis požiūris ir nėra geras. Ačiū, gerbiamieji, už šį pokalbį.