Liepos 25 d. Prezidentūros dekretu buvo vetuotas Seime priimtas LR Metropoliteno koncesijos įstatymas (toliau – Įstatymas).

Norime pateikti argumentus, kodėl LR Prezidentės veto motyvai Metropoliteno koncesijos įstatymui yra nepagrįsti ir nelogiški.

Pirmas motyvas, jog dabartinė teisinė bazė yra pakankama, neatitinka tikrovės, nes prezidentės išvardinti įstatymai (LR Koncesijų įstatymas, LR Investicijų įstatymas ir LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu juo įstatymas) nesąlygoja politinio apsisprendimo statyti metro privačiomis lėšomis, nenustato strateginio investuotojo indėlio, nepaskirsto funkcijų tarp Vyriausybės, savivaldybių ir privačių struktūrų, tuo pačiu nepaaiškina, kaip bus organizuojama tokio masto susisiekimo infrastruktūros objektų statyba.

Antras motyvas pagrįstas išvada, jog „metropoliteno projektas bus įgyvendinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos suteiktos koncesijos pagrindu vadovaujantis Įstatymu ir galiojančiu Koncesijų įstatymu“. Mes teigiame, kad taip ir bus. Tam šis Įstatymas ir priimtas. Kitokios tvarkos Lietuvos teisėtvarka ir nenumato. Negana to, kai bus parengta konkretaus miesto metropoliteno įrengimo sutartis, ji pagal Investicijų įstatymą bus pateikta Seimui tvirtinimui, nes projekto įgyvendinimo suma viršys 200 mln. litų.

Trečias motyvas, jog pagal priimtą įstatymą Vyriausybė niekada nebus koncesininkė. Koncesininkė bus metro statybos akcinė bendrovė, kurią valdys strateginio investuotojo suburti akcininkai. Net jeigu Vyriausybė už suteiktą žemę ar požeminę erdvę pagal koncesijos sutartį gaus dalį akcijų, jų paketas neviršys 50 procentų.

Argumentas, kad Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis numato koncesiją suteikti be konkurso ir prieštarauja Koncesijų įstatymui, yra nepagrįstas, nes Koncesijų įstatymo 3 skirsnio 17 straipsnio 1 ir 6 punktai leidžia suteikti koncesiją be konkurso, o Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte numatyta konkurso tvarka parinkti strateginį investuotoją, todėl konkurso būdu atrinkus strateginį investuotoją dar kartą jo pagrindu sukurtai Akcinei bendrovei skelbti konkursą būtų nelogiška. Priimto Įstatymo funkcija – nurodyti aiškią tvarką, kaip bus organizuojamas tokių investicijų realizavimas.

Ketvirtas motyvas, jog „teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas“ ir „atitikti 2006 m. sausio 16 d. Konstitucinio Teismo nutarimą“. LR Seimo priimtas Įstatymas kaip tik atitinka šio nutarimo raidę ir dvasią.

Penktas motyvas, neva „Įstatymo nuostatos yra ydingos antikorupciniu požiūriu“ neteisingos, nes pagal STT sudarytą metodiką, šio Įstatymo antikorupcinio vertinimo išvada rodo, kad antikorupcinio vertinimo koeficientas yra tik 0,12, t. y. vienas mažesnių tokio pobūdžio įstatymuose. Vyriausybės išvada yra vienareikšmiška – pritarti Metropoliteno koncesijos įstatymui.

Šeštas motyvas neteisingas tuo aspektu, kad privataus ir viešojo sektorių partnerystę reglamentuoja ne Koncesijų, o Investicijų įstatymas, kuris numato privačias investicijas grąžinti iš biudžeto. To Lietuvos biudžetas nėra pajėgus padaryti.

Taigi galime daryti išvadą, jog prezidentės siūlymas – laikyti Metropoliteno Koncesijos įstatymą XII-1028 nepriimtu – pateiktas nepilnai įvertinus Koncesijų, Investicijų, Žemės, Transporto veiklos pagrindų, Vietos savivaldos, Vyriausybės įstatymų ir Geležinkelių transporto kodeksų reikalavimus, todėl yra atmestinas, kaip užkertantis kelią spręsti Lietuvos didžiųjų miestų susisiekimo problemas užsienio investicijų pagalba.

Tikimės, jog rudens sesijos metu Seimas pakartotiniu balsavimu dar kartą priims Įstatymą, taip panaikindamas prezidentės veto.