Rugsėjo 22 d. viename naujienų portalų buvo publikuotas seimo nario Povilo Gylio straipsnis, kuriame žeriama nepagrįsta kritika tiek Metropoliteno koncesijos įstatymo projektui, tiek pačiai metro idėjai. Kadangi manome, jog ekonomikos profesoriaus įžvalgos, kurias autorius pretenzingai vadina analize, pateiktos menkai įsigilinus į diskutuojamą klausimą, norime suklaidintam Skaitytojui padėti susiorientuoti.

Paskutinėje įstatymo projekto redakcijoje, toje, kurią Seimas patvirtino liepos 15 d., net kelis kartus pažymima, kad atsakomybė už projekto finansavimą tenka strateginiam investuotojui (3 str. 3 p., 7 str. 1 p., 7 str. 3 p.), kuris, investavęs mažiausiai 20 proc., likusias investicijas taip pat pritraukia savo atsakomybe. Valstybės ar Europos Sąjungos lėšų panaudojimas nėra numatytas (7 str. 3 p.). Valstybės indelis gali būti netiesioginis, skiriant „žemę ir žemės ertmes naudoti metropoliteno transporto infrastruktūrai įrengti“ (7 str. 4 p.), todėl autoriaus teiginys, jog projekto įgyvendinimo atsakomybė gula ant valstybės pečių, yra klaidingas.

P. Gylys daro dar vieną klaidą – pateikęs įstatymo projekto 3 str. 1 p. nuostatą, teigiančią, jog Vyriausybė arba jos įgaliota institucija yra atsakinga už projekto įgyvendinimo organizavimą ir kontrolę, ignoruoja žodį organizavimas ir daro išvadą, jog valstybė yra atsakinga ne už įgyvendinimo organizavimą, bet patį įgyvendinimą.

Pasak seimūno, „projektuose nėra ir saugiklių, kurie leistų apsaugoti valstybę nuo minėtos rizikos, nors tokia rizika yra reali“, bet leskite paklausti – kas, jei ne saugiklis, yra Metropoliteno koncesijos įstatymas? Juk jo esmė aiškiai apibrėžti projekto dalyvių vaidmenis ir atsakomybes. Jei gerb. Gyliui trūksta aiškumo, kodėl jis nepateikė nei vienos pataisos įstatymo projektui tobulinti? Bet juk kaip gali siūlyti tobulinti tai, su kuo net nesi dorai susipažinęs.